Gijų žemėlapis

Stebėdamas dangaus kūnus A. Kircheris priėjo išvadą, kad planetos nėra savaime šviečiančios, jos nėra ir tobulos rutulio formos. Mokslininkas aprašė ir pastebėtas Saulės dėmes, kurias pavadino debesėliais. Aiškindamas Saulės sistemos sandarą, laikėsi danų astronomo Ticho Brahės (Tycho Brahe, 1546–1601) teiginio, kad aplink nejudančią Žemę sukasi Saulė ir Mėnulis, o kitos planetos savo ruožtu skrieja aplink Saulę.

Nenumaldomas A. Kircherio potraukis žinoti daugiau paskatino mokslininką 1638 metais nusileisti į Vezuvijaus kraterį, vis dar smilkstantį po pragaištingo ugnikalnio išsiveržimo prieš septynerius metus. Veikale „Mundus subterraneus“ (Požeminis pasaulis) jis taip pat aprašė ir Mesinos sąsiauryje girdėtus požeminius dundesius. A. Kircheris teigė, kad potvyniai ir atoslūgiai priklauso nuo vandens kiekio ir jo judėjimo požeminiame vandenyne, kuris, esą, požeminių koridorių sistema siejasi su pasauliniu vandenynu. Be to, šios požeminės tuščios ertmės kartkartėmis prisipildo ne tik vandens, bet ir ugnies [magmos], kurios didžiausias telkinys yra Žemės centre, o baimę keliantys ugnikalniai esantys ne kas kita, kaip Žemės kvėpavimo vamzdžiai.

Egiptologija A. Kircheris susidomėjo 1628 metais, kai Špėjerio (Speyer, Vokietija) bibliotekoje atrado hieroglifų rinkinį. Po penkerių metų mokslininkas jau mokėjo koptų kalbą bei raštą, 1636 metais publikavo koptų kalbos gramatiką „Prodromus coptus sive Aegyptiacus“ (Koptų, arba egiptiečių, pasiuntinys). Mokslininkas teigė, kad koptų kalba yra kilusi iš senovės egiptiečių kalbos, o egiptiečių hieroglifai siejasi su hieratiniu raštu. Įrodinėjo, kad senąja egiptiečių kalba bendravo Adomas ir Ieva, o Hermis Trismegistas ir Mozė buvo tas pats asmuo.

Nors A. Kircheris pats niekada nebuvo Kinijoje, jo knyga „China Ilustrata“ (Kinija, iliustruota paminklais) XVII a. europiečiams tapo svarbiu šaltiniu apie Aziją. Knygoje jis sukompiliavo rašytinius ir žodinius iš misijų Tolimuosiuose Rytuose grįžusių jėzuitų pasakojimus apie tenykštę geografiją, botaniką, zoologiją, kalbas ir religiją, taip pat pristatė ir savo teoriją apie kinų kultūros kilmę. Kircheris lygino kinų ir egiptiečių hieroglifus, dievybes ir kitus kultūros aspektus bandydamas įrodyti jų ištakas Egipte.

A. Kircheris manė, kad magnetizmo reiškinys yra didysis „gamtos hieroglifas“ – raktas, kuriuo tinkamai naudojantis galima viską suprasti ir viską paaiškinti. Dieviškąją galią laikė centriniu Visatos magnetu. Nagrinėdamas žemės, žmonių, muzikos, augalų bei gyvūnų tarpusavio trauką, t. y. magnetizmą, kartu siūlė magnetinius reiškinius taikyti medicinoje, hidraulikoje, konstruojant mokslinius instrumentus, laikrodžius ir žaislus. Jo sukurtas magnetinis laikrodis buvo vienas iš realiai veikiančių prietaisų.

A. Kircheris gausiais tuometinės muzikos pavyzdžiais pagrindė teoriją, kuria muziką prilygino tuo metu populiariai „afektų teorijai“: muzika išreiškia žmogaus dvasinę būseną – džiaugsmą, praradimą, kančią ir pan., kuriuos sukelia įvairūs teigiami ir neigiami pojūčiai. Manė, kad muzikos harmonija atspindi Visatos proporcijas – kuo muzika harmoningesnė, tuo ir Visatoje daugiau tvarkos. Veikale „Musurgia universalis“ (Visuotinė muzika) ištyrė ir aprašė įvairių muzikos instrumentų sandarą, klausos organų sudėtį (lygindamas su gyvūnų klausos organais), paukščių giesmių charakteristikas (pvz., užrašė paukščių giesmių natas), sukūrė automatinių vandens jėgą naudojančių vargonų brėžinius, parašė muzikos kūrimo algoritmą.

A. Kircherio manymu, matematika (aritmetika ir geometrija) yra pasaulio pagrindas jau vien dėl to, kad Dievas viską sukūrė matematiškai tiksliai. Mokslininkas įvairiomis lentelėmis ir diagramomis siekė matematiką padaryti artimesnę ir suprantamesnę kuo didesniam skaičiui žmonių. Tuo tikslu buvo sukurta ir tam tikra matematikos mokymąsi lengvinanti sistema. Tyrinėdamas skaičių kombinacijų galimybes, kūrė ženklų ir skaičių derinių lenteles bei schemas ir tapo vienu iš tekstų dešifravimo mechanizmų kūrimo pradininkų.

Domėjimasis fizika, šviesos savybėmis bei optika vertė A. Kircherį daryti įvairius bandymus, kuriais šviesos ir optinių reiškinių dėsningumus siekė pritaikyti ir demonstruoti realybėje. Mokslininkas, pasitelkęs veidrodžius ir lęšius, mokėjo išgauti judančias figūras (šiuolaikinio kino projektoriaus prototipas, 1671 m.), projektuoti sumažintus ir padidintus vaizdus įvairiose plokštumose (camera obscura – turėjo įtakos fotografijos atsiradimui), darė bandymus su dideliais sferiniais vandens pripildytais stiklo indais, panaudodamas juos Saulės šviesos spinduliams sukoncentruoti (šiuolaikinio lazerinio užuomazgos), siekdamas atskleisti, ar iš tikrųjų Archimedas, gindamas Sirakūzus, galėjo tokiu būdu uždegti romėnų laivus. Mūsų dienomis visiems savaime suprantamas elementarių šviesos ir optinių reiškinių bei jų dėsningumų išmanymas ir demonstravimas anuomet A. Kircheriui pelnė mago reputaciją.