Iliustracija serijai „Penkiasdešimt keturi Gendži skyriai šiuolaikiškai“

Japonų raižybos meistro Utagawos Yoshitaki graviūra (apie 1850–1869 m.) serijai „Imayō Genji gojūyon jō no uchi“ („Penkiasdešimt keturi Gendži skyriai šiuolaikiškai“) iš VU bibliotekos Grafikos kabineto kolekcijos iliustruoja XI a. parašytą „Sakmės apie princą Gendži” originalo XIX a. perdirbinį.

„Sakmė apie princą Gendži“ (Genji Monogatari) kartais vadinama seniausiu romanu pasaulyje. Kurinys parašytas Heiano laikotarpiu gyvenusios imperatoriaus dvaro freilinos Murasaki Šikibu. „Sakmė apie princą Gendžį“ yra psichologinis romanas, kuriame nupasakojamas autorės sugalvoto princo Gendžio gyvenimas bei jo meilės santykiai su moterimis. Sakmė yra sudaryta iš 54 skyrių arba 1100 puslapių. Romanas yra suskirstytas į 3 dalis. Pirmojoje ir antrojoje dalyse yra pasakojama apie princo Gendžio jaunystę, romantinį gyvenimą, netektis bei tremtį, o trečiojoje dalyje – apie princo Gendžio įpėdinius bei žmogaus egzistencinius klausimus.

Savarankiška meno šaka raižyba Japonijoje tapo tik XVII a. Tai XVII a. antrosios pusės – XIX a. ukiyo-e mokykla. Savo reikšme graviūra susilygino su kabukio teatru, arbatos gėrimo ceremonija, ikebana ir kitomis Japonijos kultūros bei meno sritimis. Nuo XIX a. vidurio Vakarų Europos dailės mokykloms ukiyo-e pradėjo daryti pastebimą įtaką. Šio meno pėdsakus galima aptikti Edouard’o Manet, Claude‘o Monet, Edgaro Dega, Henri Toulouse-Lautreco, Vincento van Gogho kūryboje. Iš japonų graviūrų į Europos dailę ir architektūrą atkeliavo augaliniai irisų, chrizantemų motyvai, bangų, krioklių, uolų vaizdai, siluetiškumas, ornamentiniai-plokštuminiai kompozicijų fonai, vėduoklių ir širmų dekoro formos. Išpopuliarėję kaimyniniuose kraštuose japonų medžio raižiniai bei jų motyvai per Sankt Peterburgą, Berlyną, Varšuvą pasiekė ir Lietuvą, paveikė ir M. K. Čiurlionio kūrybą.