Šviesa tamsoje

Lietuvos meno fondui priklauso išskirtinė XVIII a. vid.–XX a. pr. portretų kolekcija. Ši paroda atspindi tik dalį geriausių portretų, sukurtų tokių žymių Lietuvos dailininkų kaip Tadas Lukoševičius, Napoleonas Ylakavičius, Kazimieras Alchimavičius, Konstantinas Gorskis ir daugelio kitų.

Lietuvos dailės ištakos siekia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gyvavo nuo XIII a. iki 1795 m. XV a. tai buvo didžiausia Europos valstybė. 

Garsios ir galingos Radvilų šeimos, kilusios iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nario Karolio Stanislovo Radvilos portreto detalė.

Mykolas Dešertas (1730–1792) buvo prancūzų kilmės lenkų-lietuvių bajoras ir Naugarduko stalininkas. Vedęs Smolensko stalininko bei Žitomiro pastalininko dukrą, ūkininkavo jos kraitiniame dvare Šumlanščyznoje (dab. Ukraina) ir buvo gretimo Poniatovskių dvaro valdytojas.

Remiantis kitoje paveikslo pusėje esančiomis etiketėmis, čia matome Aleksandrą Vojeikovą (1795–1829), rusų poeto, vertėjo, kritiko, leidėjo ir žurnalisto Aleksandro Vojeikovo (1779–1839) žmoną. 

Atrodo, kad jos tolimas žvilgsnis atspindi jos mintis, panirusias giliai poezijos ir vaizduotės pasaulyje.

Józefo Peszka (1767–1831) moters portretas yra labiau kamerinis ir be dekoratyvinių elementų. Tačiau šį portretą galima apibūdinti kaip realistišką.

Šiame portrete pavaizduota kilminga mergina. Ji dėvi madingą, brangią, bet gana kuklią baltą suknelę be papuošimų. Tokia moters apranga ir šukuosena tiksliai atspindi XIX a. Portrete pavaizduotas suknelės tipas (tiesi juosmens dalis su plačia, tačiau lygia iškirpte, kuri vizualiai išryškina pečius, ir pūstos rankovės) išpopuliarėjo pirmoje to amžiaus pusėje.

Pastele piešti portretai buvo labai madingi XVIII a. – Apšvietos ir rokoko epochose. Pastelės populiarumas siejamas su prancūzų daile. 

Grafienės Fabijanos Čapskytės portrete atsispindi šiurkštūs paviršiai ir minkšta tekstūra, itin tiko idealizuotam, kartu ištikimai natūrą atkuriančiam žmogaus atvaizdui.

Šis vyro portretas atskleidžia Tado Lukoševičiaus meistriškumą. Sunku pasakyti, ar portrete vaizduojamas vyras buvo vienas iš jo rėmėjų, ar darbas buvo užsakytas. Tai intymus įvaizdis, būdingas portretinės tapybos stiliui, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas vaizduojamo asmens individualumui, o ne jo socialinei padėčiai parodyti.

Šis portretas įdomus ne tik dėl to, kad yra retas ankstyvųjų Felikso Antano Smuglevičiaus portretų pavyzdys, bet ir suteikia informacijos apie menininko gyvenimą. Jis nutapytas Biržuose 1849 m. rudenį. Išlikęs XIX a. vid. Felikso Antano Smuglevičiaus paveikslas, kuriame vaizduojami Biržų pilies griuvėsiai, leidžia manyti, kad menininkas buvo artimas Biržų savininkui Benediktui Jonui Tiškevičiui.

Feliksas Antanas Smuglevičius nutapė dvarininkės Emilijos Banevičienės portretą, atvykęs į Biržus iš Sankt Peterburgo (1847–1852 m. jis studijavo Sankt Peterburgo dailės akademijoje). Informacija apie portreto tapymo laiką ir vietą, taip pat pavaizduotos moters mirties data (1855 m. rugsėjo 29 d.), vieta, kur ji palaidota (Biržų katalikų kapinės), nurodyta paveikslo kitoje pusėje esančiame įraše. Toks tikslumas Lietuvos dailėje – tikra retenybė.

Portrete pavaizduota švelni ir paprastai apsirengusi moteris, apsigaubusi šaliu. Jos atviras, tiesus žvilgsnis ir kukli poza atskleidžia jos orumą bei ramybę.

Portrete, sąlyginai pavadintame Kuklumas pagal jame pavaizduotą moters atvaizdą, įamžinta jauna moteris, vilkinti juodu gedulo drabužiu, vienoje rankoje laikanti maldaknygę.

Gana tikėtina, kad šis vaizdas buvo dalis daug didesnės kompozicijos, kuri vėliau buvo apkarpyta (abiejose moters pusėse, šešėlyje, matomos dvi pagyvenusių vyrų figūros).

Paryžiuje nutapytas Moters portretas yra vertingas Napoleono Ylakavičiaus brandžiojo laikotarpio pavyzdys ir atspindi jam būdingą tapybos manierą. 

Eduardas Bonifacas Paulavičius (1825–1909) kruopščiai ir puikia technika nutapė portrete vaizduojamą asmenį, jo kostiumo detales ir raudono krėslo atkaltę, o veidas perteikiamas beveik fotografiškai tiksliai.

Mergaitės portretas tikriausiai yra iš vėlyvojo menininko kūrybos laikotarpio – XIX a. pabaigos. Mažas intymus portretas vaizduoja baltą suknelę vilkinčią mergaitę, žiūrinčią tiesiai į žiūrovą.

Portretui minkštumo, švelnumo suteikia apatinėje drobės pusėje išnykstantys kontūrai – šioje dalyje figūra tarsi panyra į baltą debesį (panašus neužbaigtumo, eskiziškumo principas pastebimas ir kai kuriuose kituose B. Rusecko mažojo formato portretuose).

Lietuvos dailės istorijos kontekste šis atvaizdas yra įdomus ir vertingas kaip gan retas vaikiško portreto pavyzdys. Ilgą laiką vaikų portretai buvo palikti portretinės tapybos paraštėse ir Europoje pradėjo plisti XIX a., daugiausia antroje amžiaus pusėje.

XIX a. pradžioje, pradedant Jonu Rustemu ir jo mokiniais, Lietuvos menas išvystė polinkį į egzotiškas, bet nebūtinai tolimas vietas. Menininkai siekė pavaizduoti spalvingus Lietuvos mažuose miesteliuose gyvenančių žydų ar romų gyvenimo vaizdus ir užfiksuoti jų aprangą bei kitoniškus tipažus.

Šis nedidelis portretas nutapytas tvirta ir laisva ranka. Menininkui ne tik pavyko su apčiuopiamu realizmu perteikti jaunos merginos tipažą ir parodyti jos spalvingą aprangą, galvą dengiantį šalį ir egzotišką kaklo papuošalą, bet ir užfiksuoti jos nuotaiką ir įžvelgti jos charakterį, atskleisti laikysenos laisvumą ir drąsą.

Šis nedidelis portretas nutapytas tvirta ir laisva ranka. Menininkui ne tik pavyko su apčiuopiamu realizmu perteikti jaunos merginos tipažą ir parodyti jos spalvingą aprangą, galvą dengiantį šalį ir egzotišką kaklo papuošalą, bet ir užfiksuoti jos nuotaiką ir įžvelgti jos charakterį, atskleisti laikysenos laisvumą ir drąsą.

Dailininko Aleksandro Slendzinskio sūnaus Vincento Leopoldo Slendzinskio (1837–1909) paveikslas Pasipuošusi valstietė perteikia eleganciją ir neišmatuojamą moteriškumą.

1885 m. nutapytame Mergaitės portrete atsiskleidžia Kazimiero Alchimavičiaus (1840–1916) talentas kurti portretus. Šis didelis portretas greičiausiai buvo nutapytas Varšuvoje, o pavaizduota mergaitė tikriausiai priklausė bajoriškajai inteligentijai. Tai gana neįprastas portretas, nes ji atrodo rimta ir susikaupusi.

Po 1863 m. sukilimo juoda spalva išpopuliarėjo kaip gedulo išraiška ir išliko populiari ilgą laiką, o XIX a. pabaigoje tapo dar madingesnė. Tačiau pritemdytas fonas ir tamsi apranga šiame portrete iš esmės padeda išryškinti šviesius paveikslo elementus: mergaitės veidą ir piešinių albumą, atspindintį jos meninę prigimtį.

Paveikslo formatas ir figūros iki kelių įkomponavimas būdingas reprezentaciniams portretams, bet pozos laisvumas ir į kišenę įkišta ranka naikina oficialumą, kuria tam tikro familiarumo ir atsainumo įspūdį.

Portrete pavaizduotas Stanislovas Šumskis, Napoleono armijos karininkas, 1831 m. sukilimo Lietuvoje vyriausiojo komiteto narys, Vilniaus apskrities bajorų vadovas.