Akademinis Vilnius (I dalis)

2023 metais Vilniaus universiteto bibliotekoje užbaigtas Senojo Vilniaus universiteto tezių ir disertacijų tyrimas. Tirti jėzuitiškojo laikotarpio (1579–1773 m.) Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomi, universiteto spaustuvėje išleisti baigiamieji darbai, kurie buvo parengti viešam disputui arba už kuriuos suteiktas mokslo laipsnis. Terminai „tezės“ ir „disertacija“ – šiame pasakojime sinonimiški. Tokių bibliotekoje išlikusių darbų rinkinį sudaro kelios dešimtys spaudinių.

Vilniaus universiteto istorijoje būta ne vieno suklestėjimo ir nuosmukio periodo. Šiame pasakojime bus kalbama apie vieną geriausių universiteto veiklos laikotarpių – pirmąją XVII a. pusę. Vieną iš ano laikmečio aspektų pažinti padės Vilniaus universitete parengti mokslo darbai.

Baigiamieji studentų darbai priklauso ankstyvųjų naujųjų laikų akademinės kultūros laukui. Juose atsispindi vyravusios tuomečio mokslo temos bei kaip tik tuomet pasirodžiusios naujovės. Aktualus ir platesnis studijų kontekstas – akademinė bendruomenė neatsiejama nuo tuometės visuomenės. Pasakojime minimi vienuoliai, dėstytojai, studentai, spaustuvininkai, didikai, karaliai.

Siūlome priimti šį pasakojimą kaip kvietimą sąlygiškai nusikelti į XVII a. pradžią ir vartant universitete sukurtus darbus pastebėti tuomečių miesto gyventojų ir jų veiklos pėdsakus Vilniuje.

1647 m. birželio 30 d. Filosofijos ir laisvųjų menų magistras Juozapas Butkevičius-Popucevičius, garsiojo prof. Aleksandro Arono Olizarovijaus mokinys, viešo disputo metu gynė tezes Bažnytinės jurisprudencijos teiginiai, dedikuotas LDK pakancleriui Kazimierui Leonui Sapiegai.

Šv. Jonų bažnyčia Vilniuje buvo ne tik dvasinio, bet ir visuomeninio, akademinio gyvenimo centras. Bažnyčioje buvo iškilmingai priimami šalies valdovai, čia buvo galima pamatyti studentų teatro vaidinimus, išgirsti jų disputus ar dalyvauti mokslo darbų gynimuose.

Mokslo baigimo diplomų įteikimo ceremonija Šv. Jonų bažnyčioje vyksta iki šiol.

1579 m. veiklą pradėjusio Jėzaus draugijos Vilniaus akademijos ir universiteto (toliau – akademija / universitetas) struktūrą sudarė kolegija ir du fakultetai – Filosofijos ir Teologijos. Iškart po įsteigimo universitetas įgijo teisę šių fakultetų absolventams teikti mokslo laipsnius: bakalauro, magistro, licenciato ir daktaro.

Jėzuitai užtikrino visą akademinį mokymo kursą, kurį lotynų kalba įprastai dėstydavo vienuolijos nariai. Kolegiją užbaigti truko septynerius metus.

Aukštojo mokslo diegimas Lietuvoje – tai jėzuitų indėlis į tuometės visuomenės gerovę, kadangi jų mokiniai tapdavo ne tik dvasininkais, bet ir valstybės pareigūnais bei tarnautojais, švietimo padėtis buvo svarbi ir valstybei. Didelis meno, kultūros ir mokslo globėjas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza (1595–1648).

Jaunuoliai ieškodavo mecenatų, galinčių paremti jų studijas, tikėdavosi jų pagalbos ir pabaigus studijas. Atsidėkodami savo geradariams studentai išspausdindavo tezėse panegirinį kūrinį, aukštinantį globėjo kilmę, išmintį, narsą.

Kiekviena iliustracija – teksto ir vaizdo junginys. Svarstomos filosofijos temos – etika, ekonomika, politika bei logika, fizika, metafizika – vaizde sujungiamos su alegoriniu valdovo portretu.
 

Jėzuitų akademijoje vyko humanistinės krypties studijos, paplitusios katalikiškuose ir protestantiškuose Europos universitetuose. Teologijos studijų pagrindą sudarė šv. Tomo Akviniečio veikalo Teologijos suma komentavimas, o filosofijos – Aristotelio veikalų analizė.

Vienas seniausių išlikusių filosofijos kursų, dėstytų Lietuvos mokyklose – teologo ir filosofo Lauryno Bartilijaus (1569–1635) logikos paskaitos, Vilniaus universitete šio jėzuito dėstytos 1605–1606 m.

Tapęs profesoriumi ir net eidamas rektoriaus bei provincijolo pareigas, L. Bartilijus išlaikė kuklaus vienuolio elgseną – apsivilkdavo sudėvėtą ir sulopytą drabužį, noriai plaudavo dubenėlius virtuvėje. Amžininkai pranašavo, jog L. Bartilijus netrukus bus paskelbtas šventuoju.

L. Bartilijus vadovavosi jėzuitiška studijų tvarka, Aristotelio filosofiją aiškino pagal krikščionių komentatorius. Scholastinis metodas atsispindi L. Bartilijaus studentų Jono Kraikovskio ir Petro Romulevičiaus tezėse, išleistose 1606 m.

1604–1606 m. spaustuvėje dirbęs spaustuvininkas Tomas Levickis iš Krokuvos savo komplekte turėjo įvairių fleuronų – iš metalo išlietų smulkių gėlyčių. Krokuvietis mėgo iš jų dėlioti rėmelius, kuriais puošdavo įvairių knygų antraštinius lapus. T. Levickio barokinio stiliaus ornamentas atpažįstamas Bartilijaus studentų tezėse.

„Akademinis Vilnius“ – dviejų dalių pasakojimas. Antroji dalis >>