Akademinis Vilnius (II dalis)

Nuo 1634 m. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete keturiolika metų dėstė matematikas Osvaldas Kriugeris (apie 1598–1665). Vilniuje ir Romoje studijavęs jėzuitas – pirmasis iš žinomų astronomijos dėstytojų Vilniaus universitete.

O. Kriugeris pasižymėjo itin plačiu mokslinių interesų lauku. Matematiką jis dėstė pasitelkdamas fizikos, optikos, mechanikos, astronomijos žinias, praktinę geometriją taikė gnomonikos, kalendorių sudarymo, artilerijos bei fortifikacijos srityse. Matematikas pripažino Mikalojaus Koperniko teoriją, jo atradimą vadino nuostabiu, o heliocentrinį modelį dėstė studentams nepaisydamas oficialaus draudimo jį propaguoti.

Pas O. Kriugerį mokėsi ir pirmųjų Vilniaus universitete išleistų astronomijos knygų autoriai Jonas Rudamina-Dusetiškis ir Albertas Diblinskis.

Vadovaujant O. Kriugeriui, Jonas Rudamina-Dusetiškis (1615–1651) tezėse svarsto įvairiausias matematines problemas, aprašo praktinę geodeziją bei karo inžinerijos klausimus.

1632–1633 m. žiemą O. Kriugeris drauge su savo studentais universiteto įsigytu teleskopu Vilniuje stebėjo keturis Jupiterio palydovus bei Merkurijaus ir Veneros planetas. J. Rudaminos-Dusetiškio tezėse užfiksuojami, kaip rašo studentas, „mano Profesoriaus“ stebėjimai naujuoju instrumentu, perspectiuam aut tubum opticum moderni nominant, t. y. vadinamu perspektyva arba optiniu vamzdžiu, tolimus objektus akiai parodančiu taip aiškiai, lyg jie būtų visai greta.

Kito O. Kriugerio studento Alberto Diblinskio Astronomijos šimtinę (1639 m.) sudaro šimtas klausimų–atsakymų. Tezių autorius remiasi anuomet mokslo lauke dar tvirta Viduramžių astronomija, tačiau kai kuriose tezių vietose aptinkama ir jos kritikos. Rašydamas savo tezes A. Diblinskis pasinaudoja ir garsių laikmečio autorių mintimis – kaip ir J. Rudaminos-Dusetiškio tezėse, A. Diblinskio Astronomijos šimtinėje Koperniko vardas minimas su pagarba.

Abiejų teisių – bažnytinės ir civilinės – fakultetas veiklą pradėjo 1644 m. Naujajam fakultetui K. L. Sapiega iš didžiulės Sapiegų giminės knygų kolekcijos dovanojo daug teisės knygų. Vėliau Vilniaus akademijos bibliotekai atiteko visas Sapiegų knygų rinkinys. 

Į naują Schola Sapiehana pakviesti žymūs teisės žinovai. Pirmieji į Vilnių atvykę teisės profesoriai – pasauliečiai Jonas Jurgis Schaueris ir Simonas Dilgeris iš Ingolštato.

Apie 1646 m. atvyko trečias pasaulietis profesorius Aleksandras Aronas Olizarovijus (apie 1618–1659) – kyjivietis, buvęs jėzuitas, aukšto lygio teisės mokslininkas. Nors vienuoliją A. A. Olizarovijus paliko, visgi išlaikė gerus santykius su jėzuitais – jiems bei mecenatui K. L. Sapiegai paprašius, jis grįžo į Vilnių dėstyti.

Studentus A. A. Olizarovijus mokė nepasikliauti vien klasikos autoritetais ir grįsti argumentaciją Lietuvos teisės aktais.

A. A. Olizarovijaus mokinio, abiejų teisių kurso klausytojo Juozapo Konstantinovičiaus tezėse Kanonų teisės ginčų sprendimai (1647 m.) vadovaujantis Lietuvos teise aptariami prieštaringi atvejai, kylantys nagrinėjant santuokos klausimus.

Akademijoje mokėsi jėzuitų ir kitų vienuolijų nariai, tačiau daugumą studentų sudarė pasauliečiai. Apie bajorišką jų kilmę liudija įrašai mokslo laipsnių teikimo knygoje Akademijos laurai: GD – Generosus dominus – kilmingasis ponas arba MD – Magnificus dominus – prakilnusis ponas. Mažiausią studentų dalį sudarė miestiečių ir valstiečių vaikai. Manoma, kad prie jų vardų Akademijos lauruose būdavo pažymima D – Dominus – ponas.

Akademija buvo atvira užsienio jaunuomenei. Čia mokėsi atvykėliai iš Lenkijos, Austrijos, Belgijos, Čekijos, Dalmatijos, Vengrijos, Bavarijos, Saksonijos, Švabijos, Danijos, Švedijos, Rusios, Livonijos, Prūsijos, Italijos ir kitų kraštų.

Baigę studijas bendramoksliai bičiuliai, žinoma, vieni kitus pasveikindavo, o iškilmingi eiliuoti sveikinimai buvo rašomi ne vien valdovui ar kilniems mecenatams. Štai 1605 m. spalio 9 d. įžymius ir kilmingus jaunuolius iš Prūsijos Motiejų Nėvę ir Frydrichą Kostką pasveikino draugai ir popiežiškojo alumnato seminaristai bendramoksliai. Susibūrę studentai išleido sveikinimo eilių rinkinį.

Apsigynusius filosofijos magistrus sveikino vienuolika draugų. Prie savo eiliuoto kūrinio kiekvienas autorius pažymėjo tautybę: švedas Erikas Aksenbergas, norvegas Laurynas Stangas, livonietis Otonas Padvinskis, lenkas Janas Bialkovskis, lietuvis Jonas Roncius ir kiti. O Albertas Gastila (Hoscilo) pasirašydamas nurodė vilnietišką kilmę – Vilnen.

Yra žinoma, kad 1673 m. gegužės 16 d. Vilniaus kapitula paskyrė akademikui Jeronimui Gierkievičiui 10 auksinų filosofijos tezėms spausdinti. Po kelių dienų šios tezės pakabintos ant kapitulos sienos. Buvo ir kitų studentų, kuriuos parėmė Vilniaus kapitula. Tačiau šiandien šių darbų atversti negalime. Pasitaiko, kad dokumentuose, bibliografijoje ar tyrėjų tekstuose minimų tezių egzemplioriai nėra rasti iki šiol. Pavadinkime juos trūkstamais puslapiais – tai tezės ir darbai, nepasiekę dabarties laikų. Juose užfiksuotų idėjų, gali būti, nebesužinosime. Visgi galima tikėtis, kad bibliotekų saugyklose – kartais net pavadinamose begalinėmis – dar laukia nauji atradimai.

Senajame Vilniaus universitete išspausdinti baigiamieji darbai – savitas praeities šaltinis, suteikiantis žinių apie Europos ir Lietuvos mokslą bei kultūrą. Studentų tezėse atsispindi ilgalaikis praeities etapas, iš kurio kilo ir plėtojosi šiandienos mokslo paradigmos ir kultūros vertybės.

Išsamios paieškos ir dokumentų analizė 2021–2023 m. bibliotekoje vykusio mokslo projekto metu leido atrasti 62 spaudinius. Nuo šiol jie pasiekiami skaitmeninėje kolekcijoje „Senojo Vilniaus universiteto tezės (1579–1773 m.)“.

Virtualus pasakojimas „Akademinis Vilnius: senojo universiteto tezių kultūra“ yra mokslo projekto „Senojo Vilniaus universiteto disertacijų (1579–1773) tyrimas ir duomenų bazės sukūrimas“ dalis. Finansavimą pagal Valstybinės lituanistinių tyrimų ir sklaidos 2016–2024 metų programą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. S-LIP-21-17. 

„Akademinis Vilnius“ – dviejų dalių pasakojimas. Pirmoji dalis >>