Puošnaus popieriaus pasakojimai. Įžanga
Dažniausiai taikytas vidinei baldų daliai, įvairių instrumentų ir daiktų dėklų, dėželių sienelėms, kambarių sienoms apmušti, knygų priešlapiams ir viršeliams papuošti, dekoratyvinis popierius yra susijęs su antraplane, bet drauge dailia vidine daiktų puse – savotišku jų pamušalu, mažiau matomu ir, visgi, subtilų estetinį malonumą teikiančiu puošybos būdu, keliančiu nuostabą atidarius spintelę, atvėrus papuošalų dėžutę ar atsivertus knygą.
Nebaigtas gėlės ornamentas (XVII-XVIII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
Toks popierius puikiai atspindi žmonių poreikį puošti, marginti, keisti daiktų ir erdvių paviršius, svyruojantį tarp harmonijos paieškos ir horror vacui – tuštumos baimės, kylančios iš „poreikio, skatinančio dekoruotoją užpildyti bet kokią atsiradusią ertmę“, kurią meno istorikas Ernstas Gombrichas siūlė vadinti tiesiog begalybės meile – amor infiniti.
Galima sakyti, jog rankų darbo dekoratyvinio popieriaus aukso amžius yra aštuonioliktasis šimtmetis, kai didelė Europos dalis gėrėjosi ne tik klasikine, bet ir Rytų kultūrų tradicija kurti muzikalius, ritmiškus ornamentus, kuriuose susipindavo tiek abstraktūs geometriniai, tiek realistiniai gamtiniai motyvai. Ypač rytietiškų audinių įkvėpti europiečiai kūrė savo raštus ir juos taikė popieriaus puošyboje.
Kitaip nei įprasta dabartyje, iki XIX amžiaus II pusės knygų viršeliai su turiniu sieti daug rečiau. Todėl senosioms rankų darbo knygoms pritaikyti dekoratyvinio popieriaus raštai šiandienei akiai kartais siūlo netikėtų vaizdinių ir prasminių derinių.
Šiais laikais toks popierius gaminamas tik nedaugelio pavienių profesionalų, o penkių seniausių dekoravimo technikų – ksilografinio, taškyto, marmuruoto, kleisterinio ir brokatinio popieriaus – pavyzdžiai išliko daugiausia tik muziejų ir bibliotekų rinkiniuose. Penkiose „Puošnaus popieriaus pasakojimo“ dalyse žvilgsniui atveriamas margas, įvairus ir retsykiais netikėtas Vilniaus universiteto bibliotekos kolekcijose saugomų knygų apdaro raštas.
Žingsniuojanti klišė. Ksilografinis popierius
Ksilografija arba medžio raižinys yra viena seniausių spaudos technikų, plačiai naudotų knygose, ypač jų iliustracijose – tiek iki Gutenbergo spaudos preso išradimo, tiek po jo.
Medžio klišės atspaudas (2021) by Ieva RusteikaitėVilniaus universiteto biblioteka
Viena išraižyta medžio plokšte galima nesudėtingai dauginti vaizdus. Tam tikro dydžio vaizdui perkelti nebūtinas didelio spaudimo presas – neretai užtenka ir žmogaus rankų.
Vinjetė, vaizduojanti angeliukus (XVII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
Nors šia technika yra atlikta daug įstabių meno kūrinių (pavyzdžiui, Albrechto Diurerio grafikos darbai), nuo senų laikų ksilografija naudota ir liaudies mene: ja būdavo atspaudžiami šventųjų atvaizdai, kalendoriai, dekoruojamos žaidimo kortų nugarėlės.
Viršelis, aptrauktas margu auksintu audiniu (XVIII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
Nors ksilografinio popieriaus gamintojų manufaktūros žinomos nuo XVI a., jų amatas ypač suklestėjo XVIII a. Panašiu metu ypač išpopuliarėjo spalvingi indiški medvilniniai kartūno audiniai, dekoruoti medžio klišėmis, vaizduojančiomis augalus, gėlių žiedus ar siužetus Rytų tema.
Ilgą laiką tokie audiniai laikyti prabangos preke, tad Europos popieriaus dekoruotojų cechai ėmė siūlyti pigesnį, vietoje pagamintą pakaitalą – raštuotą dekoratyvinį popierių.
Vandenženkliai (XVIII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
Dekoruojamas popieriaus pagrindas buvo gaminamas senąja rankų darbu paremta technologija, kai popieriaus malūnuose medvilnės, lino, kanapių audinių atliekos – skudurai – buvo perdirbamos į popierių.
Skudurinio popieriaus lakštas specialioje formoje buvo semiamas rankomis, todėl formatas išeidavo nedidelis ir nevienodas. Gamintojai popieriuje palikdavo savo ženklus, vadinamus vandenženkliais. Tai itin vertinga medžiaga istorikams, siekiantiems datuoti rankraščius, spaudinius ir meno kūrinius.
Ksilografine popieriaus dekoravimo technika sukurti viršeliai (XVIII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
Iliustracijos, paaiškinančios medžio raižinio plokštės gamybą (Antra XVIII a. pusė) by Denis Diderot, Jean R. AlambertVilniaus universiteto biblioteka
Piešinys pirma buvo pažymimas medžio plokštėje, o tada aštriais drožybos įrankiais pagal jį išraižomas reljefas. Padengus tokį raižinį dažais, popieriuje spalvotai atsispaudžia iškilios dalys, o ertmės lieka baltos.
Netaisyklingai susijungiančios atspausto rašto vietos išduoda, jog, siekiant užpildyti popieriaus lakštą, viena plokšte spausta kelis kartus. Raštas plokštėse buvo išraižomas taip, kad popieriuje atspaudai galėtų būti sujungiami tarpusavyje, užpildytų visą popieriaus lakštą ir kurtų vientiso ornamento įspūdį.
Dvispalvis ksilografinis popierius (XVII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
Ksilografinio popieriaus žavesys – spalviniai sluoksniai. Dekoravimo metu kiekvienai spalvai atspausti buvo naudojamos atskiros medžio raižinio plokštės. Padengtos skirtingų spalvų dažais, ant popieriaus jos buvo spaudžiamos viena po kitos. Tokiu būdu išgautas raštuotas daugiaspalvis popierius.
Ornamentas spaustas dviem skirtingomis tarpusavyje suderinto piešinio plokštėmis. Į tarpus tarp viena plokšte atspaustų žalsvų žiedelių kita plokšte perkelti rausvi žirneliai.
Vienas iš skiriamųjų ksilografinės spaudos požymių yra netolygiai, gyslelėmis pasidengęs spalvotas plotas, kuriame dažnai matyti tirštesni ir tamsesni spalvoto spaudinio pakraščiai.
Mėlyna spalva (ultramarinas)Vilniaus universiteto biblioteka
Spaudai reikalingi dažai turėjo būti nei per skysti, nei per tiršti.
Daugelį dažų paruošimo receptūrų amatininkai laikė paslaptyje. Vis dėlto žinome, jog XV a.–XVIII a. įvairių rūšių dažai vis dar buvo gaminami iš natūralių pigmentų ir dažiklių, sumaišytų su kokia nors kita rišančia medžiaga ar kandikliu. Pavyzdžiui, mėlynai spalvai buvo naudojami ultramarinas arba indigas.
Dvispalvis ksilografinis popieriusVilniaus universiteto biblioteka
Įrankiai (Antra XVIII a. pusė) by Denis Diderot, Jean R. AlambertVilniaus universiteto biblioteka
Įmantriausias ksilografinis popierius atspaudus papildomai dar būdavo spalvinamas. Ant pirminio, neretai juodos spalvos spaudinio, jį pridengus specialiu trafaretu atitinkami raštų plotai būdavo teptuku padengiami norima spalva.
Kiekvienai papildomai spalvai reikėjo atskiro trafareto. Yra žinoma, jog spalvinimo darbą dekoruotojų cechuose dažnai atlikdavo moterys.
Spalvintas ksilografinis popierius (XVII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
Tokia technika itin būdinga Prancūzijos dirbtuvėse dekoruotam popieriui, dar žinomam kaip „domino“ ar „dominoterų“ popierius (pranc. papier dominoté). Šiame pavyzdyje galime nustatyti keturis spalvų sluoksnius ir dvi spaudimo bei spalvinimo technikas.
Juodos spalvos raižinio kontūras gana ryškus, tikriausiai atspaustas tirštesniais juodais spaudos dažais.
Antrasis sluoksnis – raudonų žiedų spaudinys, kuris, palyginus su juoduoju, atvirkščiai, yra gana išplaukęs, netikslus; dažai pasiskirstę netolygiai.
Galiausiai, trečiasis ir ketvirtasis geltonos ir šviesiai violetinės spalvos sluoksniai buvo nuspalvinti ranka.
Iliustracija serijai „Penkiasdešimt keturi Gendži skyriai šiuolaikiškai“ (apie 1850-1869) by Utagawa YoshitakiVilniaus universiteto biblioteka
Stambesni ksilografinio popieriaus raštai taikyti XVIII a. sienų apmušalams. Dekoruoti lakštai buvo jungiami tarpusavyje ir, klijuojami ant sienos, sudarydavo vientisą ornamentinį piešinį. Kartais tokį popierių spaustuvininkai ar knygrišiai pritaikydavo ir knygų viršeliams.
Sienų apmušalų popierius knygos viršelyje (XVIII a.)Vilniaus universiteto biblioteka
„Puošnaus popieriaus pasakojimus“ sudaro penkios dalys.
Antroji dalis: „Nutūpęs spiečius. Taškytasis popierius“ >>
Idėjos ir tyrimo autorė Ieva Rusteikaitė. Pasakojimą kūrė bei prie jo prisidėjo: Gediminas Auškalnis, Gediminas Bernotas, Kristina Gudavičienė, Nijolė Klingaitė-Dasevičienė, Raimondas Malaiška, Vida Steponavičienė, Marija Šaboršinaitė, Jonė Šulcaitė-Brollo.
Už profesines konsultacijas ir šio pasakojimo kūrimo metu skirtą dėmesį esame dėkingi VU bibliotekos Rankraščių skyriaus, Grafikos kabineto, Retų spaudinių skyriaus ir Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriaus kolegoms ir kolegėms – Pauliui Bagočiūnui, Monikai Baublytei, Virgilijai Guogienei, Linui Jablonskiui, Valentinai Karpovai-Čelkienei, Sondrai Rankelienei, Aušrai Rinkūnaitei, Sigitui Tamuliui, Brigitai Zorkienei.
Atskirą padėką už įkvepiantį bendradarbiavimą norime išreikšti VU Zoologijos muziejaus vadovei dr. Gritai Skujienei. Zoologo, ornitologo grafo Konstantino Tyzenhauzo (1786–1853) kolekcijos eksponatai, saugomi VU Zoologijos muziejuje, užbaigia antrąją „Puošnaus popieriaus pasakojimų“ dalį.
„Puošnaus popieriaus pasakojimus“ praturtino trys objektai iš ankstesnių VU bibliotekos kolekcijų tyrimų. Marga auksinta medžiaga aptrauktas Roberto Dodslio ir Mikalojaus Rėjaus knygos Filozof indyjski... (Varšuva, 1769 m.) viršelis anksčiau pristatytas S. Rankelienės bei I. Saudargienės sudarytoje knygoje „Bibliotheca Curiosa“ (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016 m.). Taip pat 2020 m. pavasarį S. Rankelienės, A. Rinkūnaitės, G. Gediminskaitės, B. Zorkienės, I. Katilienės sudarytame „Knygos meno“ rinkinyje esantys leidiniai – Jokūbo Valijaus Poematum libri novem... (Niurnbergas, 1737 m.) ir Chosė Penso de la Vegos Rumbos peligrosos... (Antverpenas, 1683 m.) – įsiliejo ir, viliamės, prasmingai atsiskleidė ir „Puošnaus popieriaus pasakojimuose“. Esame dėkingi S. Rankelienei už šiam pasakojimui pasiūlytą [Anupro Kopčinskio] GRAMATYKA DLA SZKOŁ NARODOWYCH NA KLASSĘ I (1780 m.) knygą, kurios viršeliui aplenkti panaudoto spalvingo sienų apmušalų popieriaus pavyzdį įtraukėme į pirmąją šio pasakojimo dalį.
„Puošnaus popieriaus pasakojimai“ sukurti Vilniaus universiteto bibliotekoje – seniausioje ir didžiausioje akademinėje bibliotekoje Lietuvoje. Šiandienos bibliotekoje saugoma per 5 mln. dokumentų, seniausieji jų – XIII amžiaus. Šiuo gausiu ir turtingu žinių lobynu Vilniaus universiteto biblioteka siekia dalintis su visuomene.
Literatūra:
Bagdzevičienė, Jurga, Kruopaitė, Laima. Pigmentai ir dažikliai restauruojant kultūros vertybes. Vilnius: Savastis, 2005.
Chapman, S. D., Chassagne, S. European Textile Printers in Eighteenth Century. A study of Peel and Oberkampf. London: Heinemann Educational Books, 1981.
Doizy, Marie-Ange. De la dominoterie à la marbrure: histoire des techniques traditionnelles de la décoration du papier. Paris: Art & Métiers du Livre, 1996.
Gombrich, Ernst H. The Sense of Order. A Study in the Psychology of Decorative Art. London, New York: Phaidon Press Inc., 2012, p. 80.
Laucevičius, Edmundas. Popierius Lietuvoje XV-XVIII a. / Бумага в Литве в XV-XVIII вв. / Paper in Lithuania in XV-XVIII centuries. Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka, 1967.
Klajumienė, Dalia. Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų dekoro elementai: nuo klasicizmo iki moderno. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2015, p. 257-329.
Krause, Susanne; Rinck Julia. Buntpapier - ein Bestimmungsbuch / Decorated Paper - A Guide Book / Sierpapier - Een gids. Stuttgart: Dr. Ernst Hauswedell & Co. KG, Verlag, 2016.
Marks, Philippa J. M. An Anthology of Decorated Papers. A Sourcebook for Designers. London: Thames & Hudson, 2016.
Veléz Celemín, Antonio. El Marmoleado. De papel de guardas a la obra de arte. Madrid: Ollero y Ramos, 2012.
